Bažnyčios socialinis mokymas
Bažnyčios socialinis mokymas – Katalikų Bažnyčios mokymas, nagrinėjantis, kaip teisingai sutvarkyti visuomenę.[1]
Enciklikoje „Deus Caritas Est“ Benediktas XVI mini, kad pirmoji Bažnyčios socialiniam mokymui skirta enciklika buvo 1891 m. išleista Leono XIII „Rerum Novarum“.[1] Po jų sekusios Pijaus XI „Quadragesimo Anno“ (1931 m.), Jono XXIII „Mater et Magistra“ (1961 m.), Pauliaus VI „Populorum Progressio“ (1967 m.), Jono Pauliaus II „Laborem Exercens“ (1981 m.), „Sollicitudo Rei Socialis“ (1987 m.) bei „Centesimus Annus“ (1991 m.).[1] 2004 m. išleistas Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas.[1]
Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas išvardija keturis pagrindinius Bažnyčios socialinio mokymo principus: žmogaus orumą, bendrąjį gėrį, solidarumą bei subsidiarumą.[2]
Bažnyčios socialiniu mokymu remiasi politinė ideologija krikščioniškoji demokratija.[3]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Popiežius Benediktas XVI, „Deus Caritas Est“, 27, [1]
- ↑ Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 2004, 160 [2]
- ↑ Nicolae Paun, Georgiana Ciceo, Dorin Domuta „Religious Interactions of the Romanian Political Parties. Case Study: the Christian-Democratic Connection“ // „Journal for the Study of Religions and Ideologies“, ISSN 1583-0039, Vol 8, No 24 (2009) [3]
|
Šis su religija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |